Žmonija egzistuoja aplinkoje, su kuria tiesiogiai ir netiesiogiai santykiauja. Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologinės sistemos “žmogus – gyvoji gamta” pusiausvyra. Žmogus veikė gamtą jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo įrankius. Tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje teritorijoje – ten kur žmogus gyveno. Vystantis žmonių gamybinei veiklai, intensyvėjant žemės ūkiui ir pramonei, stiprėjant mokslo ir technikos pažangai, gilėjo prieštaravimai tarp žmonių veiklos ir gamtos.

Žmogaus veikla visur palieka savo pėdsakus. Gamtą teršia pramonė, miestai, žemės ūkis, transportas ir pavienių žmonių neatsakinga veikla. Žalingiausi teršalai yra nafta ir jos produktai, mineraliniai aliejai.

Sparčiai plėtojantis pramonei, transportui, energetikai ir kitoms ūkio šakoms, didėjo ir šios veiklos poveikis aplinkai. Todėl aplinkos kokybė, racionalus gamtos išteklių naudojimas ir apsauga tampa vienu svarbiausių valstybės politikos uždavinių. Daugiau nei 150 valstybių atstovai pasirašė Rio de Žaneiro deklaraciją dėl aplinkos ir plėtros ir darbotvarkę XXI a. – tarptautinę strategiją siekiant subalansuotos plėtros.